Pasiūlymų parašyti kažką panašaus į „savo istoriją“ esu gavusi tikrai ne vieną sykį. Ir kaskart atsisakydavau. Dėl įvairių priežasčių. Tačiau dabar esu tokia subrendusi, kai jau galiu ramiai žvelgti į praeities klaidas ir nuotykius, aiškiai suprasdama, kad kiekviena nesėkmė yra tik kelio į sėkmę etapas. Mano gyvenime buvo tokių gražių dalykų, kad būtų nuodėmė jų nepapasakoti. Ir istorijų, prasidėjusių visai neromantiškai, bet išsivysčiusių į aukščiausią žmogiškų jausmų būseną.

Šitoje knygoje stengiausi būti sąžininga, korektiška ir... linksma. Kodėl turėtumėte ją perskaityti? Bent jau dėl to, kad įsitikintumėte – kaimyno žolė nėra žalesnė.

Edita Mildažytė