Penktasis Aušros Kaziliūnaitės eilėraščių rinkinys „Jūros nėra" tęsia knygos kaip performatyvaus ir konceptualaus įvykio liniją. Taupus kalbėjimas ir minimalistinė raiška, atverianti netikėtą žiūrą į kasdienius veiksmus ir įprastus daiktus, knygoje derinama su šnekamąją kalbą primenančiais ilgesniais dokumentiškais tekstais. Daug dėmesio skiriama vaizduotės, įsivaizduojamybės, tikrumo temoms.